Įsivaizduokime Petrą. Petras ką tik įkūrė savo pirmąją įmonę – nedidelę UAB „Greiti sprendimai“. Jis galvoja apie logotipą, ieško klientų, perka kavos aparatą į biurą. Viskas atrodo puiku, kol buhalterė Onutė jam nesiunčia laiško su trimis raidėmis – VDI (Valstybinė darbo inspekcija) – ir klausimu: „O kas pas jus atsakingas už darbų saugą?“. Petro entuziazmas akimirksniu išgaruoja. Jam prieš akis iškyla kalnai popierių, segtuvai, instrukcijos, baudos. Darbų sauga daugeliui pradedančių (ir ne tik) verslininkų Lietuvoje skamba kaip keiksmažodis – brangi, nuobodi, laiko reikalaujanti biurokratija, reikalinga tik tam, kad „užkištų“ tikrintojus.
Bet ar tikrai viskas taip blogai? O gal ta krūva popierių, tie mokymai ir instruktažai yra ne bausmė, o iš tikrųjų veikiantis įrankis? Galbūt tai ne tik apie baudas, bet apie tai, kad sandėlininkas Jonas vakare grįš namo sveikas, o vadybininkė Rūta nepatirs perdegimo dėl nuolatinio streso? Ir tada išlenda dar baisesnis žodis – sertifikavimas. Tai jau skamba kaip kažkas, kas reikalinga tik didžiosioms gamykloms, o ne Petro „Greitiems sprendimams“. Bet tiesa yra ta, kad visa tai – ir sauga, ir sertifikavimas – tėra įrankiai. Klausimas tik, ar mes mokame jais naudotis, ar tiesiog daužome jais sau per pirštus.
Kas išvis yra ta „darbų sauga“?
Kai kas nors pasako „darbų sauga“, dauguma įsivaizduoja statybininką su ryškiai oranžiniu šalmu. Bet tai tėra ledkalnio viršūnė. Darbo sauga (arba, teisingiau, darbuotojų sauga ir sveikata) yra absoliučiai viskas, kas susiję su darbo aplinka. Ar biuro kėdė patogi, ar „nevalgo“ nugaros? Tai ergonomika, ir tai yra darbų sauga. Ar patalpose užtenka šviesos ir gryno oro? Tai higienos normos, ir tai yra darbų sauga. Ar kolegos nebendrauja pakeltu tonu, ar vadovas netaiko mobingo? Tai psichosocialiniai veiksniai, ir tai, patikėkite, irgi yra darbų sauga. Ir, žinoma, tie nuobodūs instruktažai – ką daryti, jei kyla gaisras (ar žinote, kur jūsų biure gesintuvas?), ką daryti, jei kolega paspringo, kaip teisingai kelti sunkią dėžę. Lietuvoje mes mėgstame improvizuoti, bet kai situacija tampa kritinė, improvizacija dažniausiai baigiasi blogai. Darbų sauga yra tiesiog planas, kad improvizuoti nereikėtų.
Lietuviškas „ai, gal prasisuksiu“ požiūris
Turime tokį unikalų nacionalinį bruožą – tokį ramų fatalizmą, paremtą logika „ai, man taip nenutiks“. Statybininkas Vytas dirba penktame aukšte be jokių apsaugų, nes „nepatogu“ ir „greičiau“. Vairuotojas Antanas neprisisega diržo, nes „čia tik po miestą“. Biuro darbuotoja Lina pati tempia sunkią dėžę su popieriais, nes „kam čia kviesti pagalbą, pati galiu“. O rezultatai? VDI kasmet skelbia liūdną statistiką apie šimtus sunkių ir dešimtis mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, kurių didžiosios dalies buvo galima išvengti. Kiekvienas tas skaičius yra kažkieno tragedija. Ir dažniausiai priežastis būna ta pati – elementarių saugos reikalavimų ignoravimas. Tas požiūris „ai, bus gerai“ veikia tik iki pirmo karto, kai „gerai“ nebūna. Ir tada jau būna per vėlu. Tai nėra tik apie popierius; tai apie kultūrą. O kultūrą keisti sunkiausia, ypač jei pats direktorius rodo pavyzdį, kad taisyklės skirtos tik kitiems.
Popierizmas ar reali nauda?
Gerai, sutikime – dokumentų kiekis gali išgąsdinti. Rizikos vertinimas, pareiginės instrukcijos, mokymų žurnalai, evakuacijos planai… Atrodo, kad samdai žmogų ne dirbti, o skaityti segtuvus. Ir baisiausia, kai tie segtuvai yra parengiami tik formaliai, nukišami į spintą ir laukia VDI patikrinimo. Darbuotojai pasirašo neskaitę. Bet ar kada susimąstėte, kam iš tikrųjų reikalingas tas rizikos vertinimas? Jis reikalingas ne VDI, jis reikalingas Petrui (mūsų direktoriui). Tai yra procesas, kurio metu jis turi apeiti savo biurą ar cechą ir pamatyti, kad sandėlyje vienas laiptelis išklibęs, kad prie įėjimo žiemą būna slidu, o programuotojui Jonui monitorius stovi šonu ir gadina akis bei sprandą. Tai yra juodu ant balto surašytas planas, kur reikia investuoti kelis eurus į lemputę ar guminį kilimėlį, kad vėliau nereikėtų mokėti tūkstančių kompensacijai už sulaužytą koją. Tai ne biurokratija. Tai verslo procesų žemėlapis.
O kas tas mistinis „sertifikavimas“?
Jeigu darbo sauga yra privaloma kasdienybė (kaip dantų valymasis), tai sertifikavimas yra tarsi profesionali burnos higiena. Tai žingsnis aukščiau. Dažniausiai, kalbant apie darbo saugą, linksniuojamas ISO 45001 standartas (jis pakeitė anksčiau galiojusį OHSAS 18001). Ką tai reiškia paprastam žmogui? Tai reiškia, kad įmonė ne šiaip turi kažkokias tvarkas popieriuje, bet ji įrodė nepriklausomiems ekspertams (auditoriams), kad tų tvarkų realiai laikosi. Tai reiškia, kad sistema veikia. Įmonė ne tik reaguoja į nelaimes, bet ir aktyviai ieško būdų, kaip jų išvengti ateityje, nuolat gerina sąlygas. Tai yra tarptautinis pripažinimas, kad įmonei rūpi jos darbuotojai. Tai nėra vienkartinis egzaminas – tai įsipareigojimas nuolat tobulėti, nes auditoriai grįžta ir tikrina kasmet.
Kodėl įmonės Lietuvoje sertifikuojasi?
Būkime atviri, Lietuvoje dažnai pirmasis motyvas gauti ISO 45001 sertifikatą būna ne altruizmas, o būtinybė. Įmonė nori dalyvauti dideliame viešajame pirkime? Bum, sąlygose įrašyta – „privalo turėti galiojančią darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemą“. Nori tapti rangovu tarptautinėje gamykloje ar dideliame statybų objekte? Tas pats. Tai tampa rinkos filtru, parodančiu įmonės brandą. Tačiau vis daugiau Lietuvos įmonių atranda ir kitą pusę. Kai pradedi diegti sistemą ne „dėl popierėlio“, o iš tikrųjų, staiga paaiškėja, kad procesai tampa aiškesni. Mažėja chaoso. Darbuotojai tiksliai žino, kas už ką atsakingas. Ir, o stebukle, realiai sumažėja smulkių traumų ir incidentų! Vadovas pamato, kad mažėja nedarbingumo lapelių, mažėja prastovų. Galų gale, tai tiesiog apsimoka finansiškai.
Mokymai: pasirašyti ar išmokti?
Darbo saugos mokymai. Ak, kokia nuobodi tema! Visi esame buvę tuose „privalomuose“ periodiniuose mokymuose, kur lektorius monotonišku balsu skaito skaidres apie elektros srovės poveikį žmogaus organizmui, o visa auditorija mintyse jau seniai geria kavą. Didžiausias iššūkis – sudominti. Bet juk kalbame apie gyvybiškai svarbius dalykus! Apie tai, kaip teisingai pakelti daiktą, kad nesusižalotum nugaros. Ką daryti, jei kolega šalia prarado sąmonę. Kaip sakė vienas patyręs instruktorius: „Geriau vieną kartą parodyti, kaip neteisingai kelti dėžę ir leisti pajusti tą nugaros „traškt“, nei šimtą kartų skaityti instrukciją“. Laimei, požiūris Lietuvoje keičiasi. Ateina interaktyvūs mokymai, simuliacijos, net virtuali realybė statybų sektoriuje, kur galima „nukristi“ nuo pastolių saugioje aplinkoje. Svarbiausia, kad darbuotojas suprastų kodėl, o ne tik pasirašytų žurnale.
Ateitis: ar dirbtinis intelektas mus saugos?
Kas toliau? Atrodo, kad darbo sauga yra tokia… XX amžiaus tema. Segtuvai, parašai, instrukcijos. Bet technologijos nenumaldomai žengia ir čia. Lietuvoje jau diegiamos sistemos, kurios stebi tolimųjų reisų vairuotojų akių mirksėjimą ir signalizuoja apie nuovargį. Statybose testuojamos kameros su dirbtiniu intelektu, kurios realiu laiku atpažįsta, ar darbuotojas dėvi šalmą ir apsauginius batus – jei ne, sistema iškart siunčia signalą darbų vadovui. Programėlės telefonuose leidžia bet kuriam darbuotojui akimirksniu nufotografuoti ir pranešti apie pavojingą situaciją (pvz., išsiliejusius tepalus ar atvirą elektros skydinę). Visa tai nepakeis žmogiškosios atsakomybės, bet taps puikiu asistentu. Vietoj to, kad saugos specialistas Petras vaikščiotų ir tikrintų, sistema gali jam pranešti apie problemas realiu laiku.
Psichologinis saugumas – naujoji fronto linija
Ilgą laiką darbų sauga buvo tik apie fizinius pavojus – kad neužkristų plyta, kad nenutrenktų elektra, kad neįsipjautum. Bet laikai keičiasi. Kas iš to, kad biuras modernus, kėdė ergonomiška, o gaisrinės signalizacija veikia, jei darbuotojas kasdien jaučia mobingą, patiria nuolatinį stresą dėl neadekvačių vadovų reikalavimų ar yra ties perdegimo riba? Lietuvoje apie tai kalbėti pradedama vis garsiau. Psichologinis saugumas – tai galimybė pasakyti „nežinau“, „suklydau“ arba „nesutinku“ nebijant būti pažemintam, apšauktam ar atleistam. Tai yra lygiai tokia pati saugos dalis, kaip ir šalmas statybose. Įmonės, kurios tai supranta, investuoja į mikroklimato tyrimus, į vadovų mokymus, kaip atpažinti stresą, į psichologo pagalbą. Nes pervargęs, išsekęs ir strese gyvenantis darbuotojas padarys klaidų. Ir tos klaidos gali būti lygiai tokios pat skaudžios, kaip ir fizinės traumos.
Taigi, ar verta stengtis?
Po viso šito, grįžkime prie Petro, kuris bijojo tų segtuvų. Ar darbų sauga ir sertifikavimas yra našta? Taip, jei į tai žiūrėsime kaip į prievolę ir baudos išvengimą. Bet jei į tai žiūrėsime kaip į verslo valdymo įrankį, kaip į būdą apsaugoti savo svarbiausią turtą – žmones – vaizdas keičiasi. Tai nėra sprintas, kurį galima greitai prabėgti ir pamiršti. Tai maratonas. Tai nėra vienkartinis parašas, tai nuolatinė įmonės kultūra. Ji prasideda nuo direktoriaus, kuris pats rodo pavyzdį, ir baigiasi valytoja, kuri žino, kodėl svarbu pastatyti ženklą „šlapios grindys“. Lietuviškas verslas bręsta, ir supratimas, kad saugumas atsiperka, ateina vis aiškiau. Galų gale, juk visi norime vakare grįžti namo sveiki. Skamba banaliai? Bet tai tiesa.
Esminiai dalykai, kuriuos reikia atsiminti
Jei reikėtų visą šį ilgą pokalbį sutraukti į kelis punktus, tai jie būtų tokie. Darbo sauga nėra baigtinis projektas, tai nuolatinis procesas. Tai apima viską – nuo kėdės iki įmonės atmosferos. Ir taip, tai kainuoja. Bet gydyti traumas, mokėti baudas ir kompensacijas kainuoja kur kas brangiau. Tai investicija į stabilų, efektyvų ir – svarbiausia – žmogišką verslą. Jokie popieriai nedirbs patys, jei žmonės netikės tuo, ką daro. O dabar – keletas sausų, bet svarbių faktų apmąstymui.
- Faktas 1 – ISO 45001 yra tarptautinis standartas, nustatantis reikalavimus darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sistemai, pakeitęs anksčiau populiarų OHSAS 18001.
- Faktas 2 – Valstybinė darbo inspekcija (VDI) Lietuvoje yra pagrindinė institucija, kontroliuojanti, kaip laikomasi darbo saugos reikalavimų.
- Faktas 3 – Rizikos vertinimas yra privalomas kiekvienam darbdaviui Lietuvoje, nepriklausomai nuo įmonės dydžio ar veiklos pobūdžio.
- Faktas 4 – Darbo sauga apima ne tik fizinę, bet ir psichosocialinę riziką, įskaitant stresą darbe, mobingą ir perdegimą.
- Faktas 5 – Investicijos į darbo saugą dažnai atsiperka per ilgesnį laiką – mažėja nedarbingumo dienų skaičius, didėja darbuotojų lojalumas ir produktyvumas.