Vienas iš žmogaus prigimties dėsnių yra nevaldomas noras turėti kuo daugiau – daugiau arklio galių, daugiau ramybės, daugiau artimų draugų daugiau pinigų. Galbūt dėl to mums visiems taip aktualios įvairios sėkmės knygos, kuriose rašoma kaip pasiekti daugiau ir daugiau.
Bet siekimas gauti daugiau dažnai pasirodo nelabai saugus užsiėmimas. Kad pasiektume labiausiai prinokusį obuolį, turime aukštai užsiropšti, siekti ir, žinoma, rizikuoti nukristi nuo kopėčių. Tokiais situacija iš pradžių būdingas diskomfortas – fizinis, materialinis, socialinis ir ypač emocinis.
Norėdami daugiau, privalome mokytis, o kai mokomės jaučiamės tarsi vaikai, jaudinamės, bijome, stebimės – gyvenimas tampa kitoks. Ir svarbu visai ne, tai, ko mes mokomės. Mokymosi sąvoka apskritai reliatyvi. Daugelis žmonių mėgsta mokytis iš knygų. Tačiau knygos negali duoti realaus bandymo pojūčio. Kaip sakoma realiame gyvenime viskas kitaip. Todėl knygose perskaitytus metodus reikia pritaikyti praktiškai. Kas jei vaikas vaikščioti mokytųsi iš knygų, tiesiog net nebandytų, tiesiog skaitytų kaip dėti kojas, kokie raumenys dirba. Bet niekada taip ir nepabandytų. Aišku kiekvienam iš mūsų sėkmė yra skirtingi dalykai. Kas kiekvienam yra rutina, kitam atrodo neįsivaizduojama sėkmė – pavyzdžiui, neįgalus žmogus, vargiai išmokęs be pašalinių pagalbos žengti žingsnį, džiaugiasi taip pat kaip sportininkas, įveikęs sudėtingą kalnų trasą.
Mokydamiesi patiriame vargą, susiduriame su nelemtomis aplinkybėmis ir gyvenimo negandomis. Mums nesiseka uždirbti pakankamai pinigų, neturime pakankamai žinių, nemokame užkopti į kalną. Įveikiant šias kliūtis kaip tik gimsta naujos idėjos, formuojasi nauji įgūdžiai, įsitikinimai, randasi neišbandytos gyvenimo kryptys. Galų gale įveikiame nelemtas aplinkybes ir kylame į viršųnę. Daromės geresni.
Tačiau čia reikia pasverti laukiamą rezultatą ir tuos nepatogumus, kuriuos patirsime siekdami. Nėra rizikos – nėra ir naudos. Renkamės patogumus ir ramų gyvenimą, vadinasi atsisakome džiaugsmo ir atlygio, kurį teikia laimėjimas. Bet jei pajėgsime pasisemti ryžto ir rizikuodami patogiu gyvenimu kasdien žengsime nors vieną naują žingsnelį, galų gale mums bus atlyginta. Savo nervinę energiją – nerimą, jaudulį, baimę – paversime kinetine energija. Ir tada mus bus sunku sustabdyti.
Jei kelias į sėkmę būtų tiesus kaip strėlė, tai kelionė būtų visai aprasta, o pati sėkmės sąvoka reikštų tik mokėjimą nedaryti klaidų. Bet mažos nesėkmes yra neatsiejama didelės sėkmės dalis. Trumai tariant, mes nuolat mokomės, ko nereikia daryti, kokių kliūčių galima išvengti ir kaip dar geriau atlikti tuos veiksmus, kuriuos jau ir taip darome gerai.